Darom/juosta




Lucasas: už Vakarų neišmanymą tenka mokėti nekaltiesiems

edwardlucasBetarpiška kaltė už Ukrainą apėmusią katastrofą tenka nusikalstamam Kremliaus režimui ir jo svaičiojančiam bei kerštingam lyderiui – Vladimirui Putinui. Tačiau gilesnė atsakomybė tenka šalims, kurios yra daug kartų didesnės, turtingesnės ir galingesnės negu Rusija. Jos galėjo šią katastrofą užgniaužti arba ją atgrasyti, bet to nepadarė. Jeigu Vakarų lyderiai būtų suvokę Rusijos planus savo kaimynių atžvilgiu, dešimtys milijonų ukrainiečių šiuo metu toliau gyventų laisvi, saugūs ir laimingi, kaip ir prieš vasario 24-ąją.

Šis pražūtingas nesusivokimas – tikra mįslė. Priimantieji sprendimus Briuselyje, Londone, Paryžiuje ir Vašingtone nėra kvaili. Jiems prieinama geriausia pasaulyje informacija. Ir vis dėlto Rusija dešimtmečius nieko neslėpdama siekė nepriimtinų tikslų, pasitelkdama žudikiškus nusikaltimus ir akiplėšišką melą. Kodėl Vakarų lyderiai tai ignoravo?

Visų pirma todėl, kad jie nesuvokė padėties. „Rytų Europos“ žemėlapiui šių Vakarų politikų ir pareigūnų galvose nelabai buvo vietos. Jie čia neatostogaudavo, neturėjo iš šių šalių kilusių draugų. Jie retai kada skaitydavo literatūrą. Šio regiono genialūs mokslo pasiekimai buvo nusavinti kitų šalių (Marie Curie prarado savo pavardės antrąją pusę – Sklodowska – ir buvo laikoma prancūze, o ne lenke). Tik tarp klasikinės muzikos mėgėjų pavergtosios tautos iš tikrųjų sugebėjo rasti kertelę vakariečių protuose tokių kompozitorių kaip Fryderykas Chopinas, Bela Bartok, Leošas Janačekas ir Arvo Partas dėka. Rusijos, kultūrinės supergalybės, milžiniška ir net smaugianti įtaka padėjo tiesiogine prasme nustumti į užribį mažesnes, tarpinę padėtį užimančias šalis.

Ši vakariečių suvokimo baltoji dėmė yra pastarųjų 100 metų produktas. Tai prasidėjo nuo Stalino izoliacionistinės politikos tarpukariu ir dar labiau sustiprėjo nusileidus Geležinei uždangai. Ankstesniais šimtmečiais tai būtų atrodę ne mažiau keista nei Šiaurės Europos neišmanymas apie žemyno pietinę pusę arba atvirkščiai. Tačiau Vakarų Europos pokario kartoms „Rytų Europa“ tiesiogine prasme buvo pilkoji sritis – atsilikusi ir tolima.

Tai tapo nemaloniu sukrėtimu žmonėms, išėjusiems iš dešimtmečius trukusios kankinamos nelaisvės po 1989-ųjų. Jų artimieji ir kaimynai laisvajame pasaulyje buvo beveik visiškai juos užmiršę. Daugelis jų atsiradimą laikė brangiai kainuosiančiu, potencialiai rizikingu ir trikdančiu. Laikytasi nuomonės, kad tie keisti giminaičiai – sugedusiais dantimis, keistais drabužiais, kalbantys sodriu akcentu ir senamadiškai besielgiantys – turi netriukšmauti ir būti dėkingi, o ne uoliai reikšti savo pagrįstą požiūrį apie žemyno saugumo ateitį. Tik Čekoslovakijos lyderis Vaclavas Havelas, pasižymėjęs nepaprastu literato talentu ir filosofinėmis įžvalgomis, buvo trumpam prasiveržęs per nenoro nieko žinoti debesį.

Rusija, priešingai, buvo lepinama. Išlaikyti „provakarietiškos“ vadovybės Kremliuje saugumą buvo gerokai svarbiau negu visa kita.

Neišmanymas veda prie pasipūtimo. Žmonės iš šio regiono, be kita ko, perspėję Vakarus, jog miglotai apibrėžiamų „rusakalbių“ kortą Kremlius gali naudoti kaip geopolitinio spaudimo svertą, sulaukdavo globėjiškų, menkinančių pareiškimų arba siūlymų spręsti problemą suteikiant šiai mitinei politinei kategorijai papildomų teisių.

Pasipūtimas veda prie aplaidumo. Kai Rusija pradėjo krėsti eibes Vakarų šalyse, jos numojo ranka į šią problemą, laikydamos ją nereikšmingu trikdžiu.

Šią problemą apsunkino godumas. Kaip sakė Markas Twainas, sunku ką nors įrodyti žmogui, kurio pragyvenimas yra priklausomas nuo tikėjimo priešingu dalyku. „Ikrų ekspresas“ riedėjo Vakarų valdžios koridoriais, siūlydamas keleiviams dosnius atlygius ir prabangias sinekūras. Žmogžudystės, kibernetinės atakos, energetinis šantažas, korupcija ir, visų svarbiausia, nevaržomas revanšizmas dažniausiai likdavo nebaudžiami, o priimami sprendimai buvo grindžiami gražiomis svajonėmis.

Dabar, kai Ukrainos vėliava virto madingu aksesuaru, o prezidentas Volodymyras Zelenskis atkartoja trumpai gyvavusią V. Havelo, kaip laisvojo pasaulio moralinio lyderio, šlovę, kadaise buvę blankūs žemėlapiai, glūdintys Vakarų šalių protuose, nusidažė ryškiomis spalvomis.

Tau vyraujanti spalva yra kraujo raudonis. Nes atėjo laikas apmokėti sąskaitą. Ir ją apmoka nekaltieji, o ne neišmanėliai.

----------

E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.

Informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo neleidžiama.

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode