Po Hosnio Mubarako pasitraukimo Egiptas pasaulio žiniasklaidoje buvo minimas dažnai. Nuo 2011 m. valstybėje prie Nilo gyvenimas buvo išties audringas, o apie politines aistras ir socialinius sūkurius būtų galima parašyti daugybę straipsnių, aiškinančių, kas nutiko ir kodėl. Nes visko buvo daug: valstybės perversmas, masiniai protestai, nuolatiniai susirėmimai tarp islamiškųjų politinių ambicijų turinčios opozicijos ir teisėsaugos pareigūnų, rytietiška didybe alsuojančių ir finansams itin reiklių projektų, kartais galinčių atrodyti kaip avantiūros. Pavyzdžiui, antrojo Sueco kanalo kasimas arba pirmosios hidroelektrinės Artimųjų Rytų regione planai. Visa tai egiptiečiams neleido turėti ramaus ir užtikrinto gyvenimo.
Tačiau pastaruoju metu atrodo, kad pasaulis persisotino žiniomis iš Egipto ir šiandien nestabilumo židinyje Egipte, Sinajuje, vykstanti itin klampi Egipto kariuomenės kova su „Islamo valstybe“, beveik kasdien pareikalaujanti Egipto karių gyvybių, spaudos beveik nebedomina, o į žiniasklaidos antraštes šalis kartais sugrįžta tik įvykus išpuoliui civilinėse erdvėse.
Tiesa, pastaruoju metu Egipte padaugėjo išpuolių ir prieš civilius, o šį puolimą patirti gali bet kas. Lapkričio 29 d., Egipto prezidentas Abdel Fattah as-Sisi, praėjus kelioms dienoms po didžiausio šalies istorijoje teroro išpuolio sufijų – mistinės islamo atšakos, kurią „Islamo valstybė“ atmeta kaip klaidingą islamo interpretaciją, mečetėje, nusinešusio mažiausiai 305 žmonių gyvybes ir sužeidusio 105 žmones, saugumo pajėgoms įsakė per tris mėnesius atkurti „saugumą ir stabilumą“ Sinajuje. Generalinio štabo viršininkas Mohammadas Faridas Hegazy buvo įgaliotas prieš kovotojus naudoti „visą brutalią jėgą“.
Jau praėjo beveik trys mėnesiai, o situacija iš esmės nepasikeitė. Ir sunkiai tikėtina, ar galėjo, o tokį pareiškimą prasmingiau būtų vertinti kaip politinį aktą visuomenei motyvuoti kovoje su „Islamo valstybe“. Nuo 2011 m. Egipto sausumos pajėgos prarado teritorijas Sinajuje, o šiandien šiame pusiasalyje, manoma, yra apie 12–14 tūkst. kovotojų. Iš jų apie 1500 save sieja su „Islamo valstybe“, kuriai likę kovotojai pusiasalyje taip pat yra lojalūs. Sinajuje Egipto kariuomenė jau prarado per 2000 karių, o kovotojai netgi sugebėjo numušti karinį Egipto sraigtasparnį, nuskandinti Egipto patrulinį laivą bei naikina kovinius tankus M-60, kurie tebėra itin populiarūs Artimųjų Rytų regiono valstybių karinėse pajėgose. Ir nors Egiptui šioje kovoje padeda JAV, kasmet skirianti 1.3 mlrd. JAV dolerių paramos, 440 000 reguliarių karių turinti Egipto armija ir toliau klimpsta Sinajaus smėlynuose.
Siekiant veiksmingiau vykdyti šią kovą, po lapkričio mėnesio pareiškimo Sinajuje buvo padidintas karių skaičius, dislokuotos greitojo reagavimo pajėgos, siekiant ginklų kontrabandos tuneliais iš Gazos prevencijos buvo sukurta buferinė zona. Tai, beje, itin populiarus kontrabandos gabenimo būdas šiame regione, kur antžeminį transportą sekti nėra sudėtinga, ir tuneliai yra rausiami gausiai – Sinajuje jau buvo sunaikinta per 2000 tunelių.
Šių neramumų, peraugusių į nestabilumo periodą, ištakos nuveda į 2011 m., kai milijonai egiptiečių į gatves išėjo protestuodami prieš ilgamečio Egipto prezidento Hosnio Mubarako valdymą. Pastarasis atsistatydino dar 2011 m. vasario mėnesį, o 2011 m. pabaigoje–2012 m. pradžioje beveik du mėnesius trukusius rinkimus laimėjo Muhamado Mursi vedama „Musulmonų brolija“. Tačiau iš esmės iš karto po rinkimų dėl vis augančios religinės įtampos, nepakankamos organizacijos valstybės ūkio gyvenime, šios jėgos populiarumas smuko.
Ir ties šiuo momentu mes panyrame į antrąjį Egipte neramumų lygmenį, siejamą su šios organizacijos vardu. 2013 m. liepos 3 d. įvyko valstybės perversmas, po kurio valstybės valdymą perėmė kariai, vedami ministru pirmininku tapusio generolo Abdelio Fattah as-Sisi. 2014 m. gegužę as-Sisi laimėjo prezidento rinkimus, surinkdamas 96.9 % balsų. Būtina pažymėti, kad rinkimuose buvo uždrausta dalyvauti bet kokiam su „Musulmonų brolija“ siejamam politikui.
Po karinio perversmo „Musulmonų brolija“ buvo uždrausta, o 2013 m. Egiptas ją paskelbė teroristine organizacija. Egipto pavyzdžiu pasekė ir Sirija, Saudo Arabija, Bahreinas, Jungtiniai Arabų Emyratai, o Rusija ją teroristine buvo paskelbusi dar 2003 m. Prasidėjo teismo procesai ir nesibaigiantis mirties bausmės nuosprendžių skelbimas. Nuo 2013 m. buvo sulaikyta 25 000 terorizmu kaltinamų asmenų, daugelis kurių buvo nuteisti masiniuose teismo procesuose. Vien 2016 m. buvo pakarta ne mažiau nei 44 asmenų, tačiau pats mirties bausmių šėlsmas vyko po perversmo. Pavyzdžiui, 2014 m. balandžio 28 d. mirties bausme buvo nuteisti 683 m. „Musulmonų brolijos“ nariai ir rėmėjai.
Opozicija ir žmogaus teisių aktyvistai nuolat kritikuoja Abdelio as-Sisi vyriausybę taikant antidemokratiškus ir su žmogaus teisių konvencijomis nesuderinamus metodus ar kaltinant Egipto teismus nesuteikiant visų teisingo teismo garantijų. Neretai fiksuojami įsiveržimo į namus, žmonių suėmimo ir dingimo atvejai. Tačiau Egipto prezidentas į tai turi savo atsakymą, teigiantis, jog „mes kovojame už Egipto ir viso pasaulio saugumą“.
Tačiau būtina pabrėžti, jog Egipto įstatymai numato, kad mirties bausmė yra patvirtinama tik nusprendus teisėjui ir esant komentarui iš vyriausiojo al-Azharo – seniausios ir bene prestižiškiausios islamiškojo pasaulio akademinės institucijos – muftijaus. Šis yra aukščiausio rango dvasininkas Egipte, o sprendimas, nurodantis teisiamojo kaltumą, kuriuo paskiriama mirties bausmė, vis dar gali būti skundžiamas apeliaciniam teismui.
Uždraudus „Musulmonų broliją“, jos pagrindu susikūrė dvi organizacijos – „Hassm“ ir „Liwa al-Thawra“. Abi jos aktyvios Sinajuje, ir išpuoliai prieš Egipto saugumo pajėgas neretai siejami su šiais vardais. Kairas jas vadina „Musulmonų brolijos“ tęsiniu, valdomas iš užsienio ar įkalinimo įstaigų. Kaip įprasta, tokios organizacijos yra susiskaldžiusios tarpusavyje: dalis jų narių pasisako už smurtą, dalis prieš.
Sudėtinga vertinti „Hassm“ ir „Liwa al-Thawra“, kurias JAV yra paskelbusi teroristinėmis, ryšius su „Islamo valstybe“, tačiau kažkokio lygmens kontaktai neabejotinai egzistuoja, kadangi visos šios organizacijos telkiasi Sinajuje. Šiame pusiasalyje dėl jo atokumo neramumai prasidėjo dar 2011 m. Bruzdėjimu ir neramumais tarp vietos beduinų genčių, kurios, pasinaudodamas chaosu Egipte, stengėsi susilpninti Kairo kontrolę pusiasalyje, organizuodamos atakas prieš karius, pasinaudojo įvairios grupuotės kaip galimybe susikurti terpę, kurioje galima nekontroliuojamai veikti. 2014 m. Sinajuje dominavusi „Ansar Bait al-Maqdis“ prisiekė ištikimybę „Islamo valstybei“ ir pasiskelbė jai pavaldžia Sinajaus provincija arba, arabiškai, Wilayat as-Sinai.
Egipto saugumo pareigūnai tvirtino, kad nestabilumui Egipte itin didelę reikšmę turėjo chaosas Libijoje. Po Kadafio nuvertimo gausybė kadaise Libijos sandėliuose gulėjusių ginklų pasklido po regioną, o šio srauto sukontroliuoti buvo neįmanoma, kadangi centrinės valdžios teritorinė kontrolė tiesiog neegzistavo.
Siekiant atkurti visuomenės vienybę Egipte, vien tik jėgos struktūrų taikomų priemonių nepakanka. Abdeliio Fattah as-Sisi valdymo metu galima pastebėti naują tendenciją, kai egiptiečių vienijimo pagrindas perkeliamas į naują idėjinį lygmenį. Abdelis as-Sisi į Egipto vienijimą stengiasi įtraukti ir apie 10 procentų Egipto populiacijos sudarančius krikščionis koptus. Prezidentas visų svarbiausių švenčių metu apsilanko koptų pamaldose, o viena įspūdingiausių kalbų buvo pasakyta 2015 m. švenčiant šv. Kalėdas Šv. Marko koptų ortodoksų katedroje. Tąkart Abdelis as-Sisi teigė, kad Egiptas jau kelis tūkstančius metų yra žmonijos šviesulys ir moko civilizacijas. Šis paprastas teiginys žymi naują politinę ir socialinę Egipto ambiciją – kalbama ne apie arabiškąjį ar islamiškąjį Egipto skiriamąjį ir unikalųjį dėmenį, o atsižvelgiama į ikiislamišką ir ikikrikščionišką kultūrinį paveldą, kuris, perkėlus į idėjinį lygmenį, akademinėje bendruomenėje turi faraonizmo pavadinimą.
Tačiau kartu išnaudojamas ir islamiškasis Al-Azharo universiteto elementas. Tai yra prestižiškiausia islamiška įstaiga, tačiau vadinti Vatikano atitikmeniu jos negalima, kadangi kiekviena musulmoniška valstybė dažniausiai turi savo islamišką liniją, derinamą su centrine valdžia, o labiausiai išvystytas religijos ir valstybės kooperavimo sistemas turi Turkija ir Egiptas. Abdelis as-Sisi nuolat bendradarbiauja su vyriausiuoju universiteto muftijumi, o viena žymiausių prezidento kalbų buvo pasakyta 2014 m. pabaigoje, kur jis universiteto mokslininkus kvietė reformuoti religiją.
Šių dviejų – faraonizmo ir islamo idėjų sintezė vedant Al-Azharui rodo Egipto potencialą bei ambiciją tapti regiono lyderiu ir vadovaujančia valstybe islamiškajame pasaulyje. Beveik 100 milijonų gyventojų turintis Egiptas išlieka itin svarbiu regiono stabilumo garantu, tačiau pačiam Egiptui, nepaisant metamų gausių saugumo pajėgų, sudėtinga spręsti stabilumo problemas tol, kol nėra stabilu Libijoje. Tačiau į tai jau atsižvelgiama: Abdelis al-Sisi pasiūlė suformuoti bendras Arabų antiteroristines pajėgas, ką pasveikino Arabų Lygos generalinis sekretorius Nabil al-Arabi, tačiau konkretesnių žingsnių dar nėra žengta, ir jiems reikia laiko.
