Televizijos laidų vedėja Laima Kybartienė galėtų būti „Sidabrinės linijos“ savanore. Vieną dieną turbūt ir taps – kai nebebus tokia reikalinga vaikaičiams, žadėjo ji visuomenininkei Nomedai Marčėnaitei, pakvietusiai ją nusifilmuoti „Sidabrinės linijos“ socialinėje kampanijoje.
Kalbėjosi moterys apie tai, kokią patirtį ir poveikį gali sukurti paprasčiausias telefono pokalbis. L. Kybartienė tai išmano ne teoriškai – jos pokalbiai su vyresnio amžiaus žmonėmis, norinčiais užsakyti sveikinimą TV1 laidoje „Sveikinimų koncertas“, dažnai virsta tikromis išpažintimis.
„Pasakojote, kad savo mamos taip ir neįtikinote paskambinti į „Sidabrinę liniją“. Kaip čia yra, kad vyresni žmonės vis bijo sutrukdyti, jaučiasi neverti kitų dėmesio?“ – klausė L. Kybartienės N. Marčėnaitė.
Tikrai esu sakiusi: „Mamyt, kai tu neturi ką daryt, kai tau liūdna, taigi – skambink.“ „O tai ką aš jiems ten pasakysiu?“ Sakau: „Skambink ir sakyk, kad tau liūdna.“ „Tai ką ten, svetimam žmogui neįdomus mano gyvenimas...“.
Tik pats sau gali padėti. Blogiausia, jei turi galimybę paskambinti į „Sidabrinę liniją“ ir nepaskambini, nes „tau nereikia“, bet viduje tai skauda. O jei tai yra net ne fizinis, o dvasinis skausmas, kuris kumščiais beldžiasi į duris...
Suprantate – mes, vaikai, visi užsisukę darbuose, yra ir vaikaičių, ir rūpesčių. Kartais tikrai pritrūksta laiko išklausyti savo brangiausius, arčiausiai esančius žmones. Skiriame jiems mažiausiai dėmesio, nes jie lyg ir savaime yra šalia... Nebeturiu mamytės jau beveik dveji metai.
Jaučiu tą patį ir „Sveikinimų koncerte“, kai vyresni žmonės paskambina užsakyti sveikinimo. Aš jiems viską aiškinu, lėtai diktuoju sąskaitos numerį, kol jie pradeda labiau pasitikėti. Tada ima pasakoti, kodėl nori pasveikinti, išdėsto šeimos istoriją, kaip kas sekasi su vaikais, su marčiomis, ir taip įsijaučia ir išsiplečia, kad nė negaliu nutraukti pokalbio... Nes tai yra tiesiogine prasme šventi dalykai – kai žmogus tau atveria dūšią, tu gauni dovaną. O tai yra taip subtilu, taip brangu.
Žinau, kad daugelis pragyvenusių Antrąjį pasaulinį karą, pokarį, sovietmetį jaučiasi tiesiog kaip statistinis vienetas, nes išmokyti verčiau nekišti galvos, kad kas nenukirstų. Taip ir susiformavo nuostata „kam aš įdomus“. Bet nėra svarbesnio dalyko, nei Jūsų, senjorai, skausmas šiandien, dabar, šią minutę. Ir nesvarbu, didelis jis ar mažas. Jums taip atrodo. O kai paskambini telefonu, išgirsti balsą, pagalvok, kad tai Dievo atsiųstas balsas. O mes prisiminkime, kad visa tai, ką vyresnis žmogus kalba, yra vertybė. Net jei tai skausmas, silpnumas ar pyktis. Mus, jaunesnius žmones, tai moko išminties. Ir įspėja, kad vieną dieną ir patys galime būti tokie.
Tėvus dabar karšinanti karta turbūt elgiasi pagal vaikystėje suformuotą standartą. Juk ir mumis sovietmečiu tėvai įprastai rūpinosi pagal savotišką poreikių piramidę: kad būtų stogas virš galvos, pavalgę būtume, pas gydytoją nuvesti, jei reikia. O laiko pašnekėti apie „nieką“ lyg ir nebelieka.
O tas „niekas“ ir yra gyvenimo esmė. Nes gali kartais pamiršti nupirkti mamai pieno, bet jei pasėdėsi šalia, atleis ji už tą pieną. Man mama, būdavo, paskambina, kad nori pieniškos sriubos „čia ir dabar“, o man dar du laidos įrašai. Vakare atvažiuoju ir pamirštu pieną... Bet pasėdžiu, pasikalbu ir kai išeinu, ji jau rami ir atsipalaidavusi.
Man norisi visiems vyresniems žmonėms pasakyti: Jūs esate Lietuva. Jūs esate šeima. Jūs esate mūsų sąžinė, garbė ir pasididžiavimas. Ir nesvarbu, ar Jūs visą gyvenimą kepėt bandeles, ar Jūs rašėt mokslinius straipsnius. Jokio skirtumo, ten visi mes vienodi.
Iš „Sveikinimų koncerto“ žiūrovų žinau – kartais vyresni žmonės skausmą ir liūdesį paslepia taip giliai širdyje, už tokių storų durų tamsiame kambarėlyje, kad praverti jas gali tik atsargumas, švelnumas, dėmesys ir laikas. Tam reikia labai daug laiko. Ir taip gera, kai pokalbio metu pajunti, jog žmogus atsipalaiduoja, balse išgirsti šypseną... Taip vyresni žmones mane ir moko išgirsti, išlaukti, neskubėti... Bet jie yra ne stikliniai, jie tokie patys žmonės kaip mes. Kai kurie vyresni žmonės kaip iš akmens padaryti, jų paprastai neparklupdysi!
Tai ar nenuskriaudžiame savęs eliminuodami iš orbitos vyresnius žmones, įsibaiminę ir senatvės, ir mirties?
Man nepatinka teiginiai „mes gyvent bijome“, „mirties bijome“. Aš nebijau mirties, tik skausmo bijau. Bet čia kaip laukiantis penktą mėnesį – gal ir gali bijoti gimdyti, bet juk kito kelio nėra. Ir gimus kito kelio nėra – jis tik į mirtį.
Senatvė yra dovana – kiek jaunų žmonių mes palaidojam. Baimė yra tas jausmas, kuris viduje sėja negatyvumą, o negatyvumas naikina viską – norą gyventi, norą tobulėti, norą nebijoti.
Aš nebijau, pati save įtikinau, kad neturiu bijoti senėjimo. Ir aš nesenstu, po galais, aš nesenstu, nes man tiesiog įdomu gyventi. Ir man visai nesvarbu tos raukšlelės, ir man visai nesvarbu, kad kilogramai priauga, ar kartais ne taip gražiai atrodai, kaip nufilmuota prieš 20 metų... Na ir kas! Juk galbūt pakalbėti šiandien jau galiu išmintingiau.
Turbūt kiekvieno žmogaus gyvenimo istoriją galima aprašyti ir kaip komediją, ir kaip dramą. Ar buvo Tavo gyvenime periodų, kai reikėjo apsispręsti dėl svarbių dalykų, ir tai nebuvo paprasti sprendimai?
Be abejo, kad buvo. Buvo labai skausmingų sprendimų, bet aš visada žinojau, ko iš tiesų noriu, visada jutau, ką turiu daryti, kad būtų taip, kaip noriu. Tik ne visada pavykdavo taip padaryti.
Čia ir apie sprendimą išsiskirti su vyru, kuris kaip vėliau pasakojai, sirgo alkoholizmu? Kažkas galėtų pasakyti, kad kaip čia ligonį palikai, o kažkas nusistebėtų, kad taip ilgai delsei.
Aš jį 22 metus ant rankų nešiau ir ne pirmą kartą girdžiu klausiant, kodėl taip ilgai. Bet sau atsakiau į tą klausimą taip: viskas vyko tiek, kiek turėjo vykti, kad aš kažką suprasčiau. Kad vaikams kažką parodyčiau, kad jie kažką išmoktų. Galbūt patirtų kažką skausmingo. Nežinau, kokios mano dukterys būtų, jeigu būtų augusios šiltnamio sąlygomis. O dabar jos užaugo tokios stiprios.
Taip, mes gyvenime padarome milijoną žaizdų savo vaikams. Bet viską užgydo ir ištirpdo, kad ir kaip banaliai skamba, paprasta meilė.
Apie ką Tu gali kalbėti su savo dukromis? Čia lenkiu į tai, kad vyresni žmonės pasakoja nenorintys trukdyti, apkrauti savo rūpesčiais artimųjų, dėl to paties kartais ir į „Sidabrinę liniją“ skambinti nenori.
Jei nenorime „apkrauti“ kitų, tai akivaizdu, kad patys turime didelę problemą. Nes kaip galime „apkrauti“ mamą, tėtį, sesę? Su dukromis yra tik kelios temos, intymios jų šeimos temos, kur jos manęs neįsileidžia, bet apie visa kita galime kalbėti atvirai, ir kalbos iš tikrųjų yra labai daug.
Mano dukros jau mato gyvenimą vienaip, pagal savo laikmetį, ir kartais kantriai mokausi iš savo vaikų. „Aj, mama, kaip tu čia dabar, nesupranti...“, „Tu nekalbėk, leisk man pasakyti, kodėl mane nutrauki“. Tada sėdžiu ir klausau, mokausi įjungti vidinį jausmą, išgirsti savo vaiko nerimą, tiesiog norą išsikalbėti. Tai yra vertybė, kai vaikai tau skambina ir nori pasikalbėti. Ir kai vaikaičiai galbūt kažko negali pasakyti tėvams, bet juk jie turi močiutę, ir žino, kad jai galima paskambinti bet kuriuo paros metu. Aišku, ir dukros rūpinasi išsaugoti vidinį ryšį su vaikais.
Kartais mes, siekdami, kad vaikai būtų tobuli, ir kad aplink būtų tobulas gyvenimas – kaip patys įsivaizduojame, – labai pakenkiame ryšiui su vaikais. Norim, kad jie gerai mokytųsi, kad būtų gražūs, kad negertų alkoholio, kad neverkšlentų ir t.t. Taip niekada nebus. Vaikai – mūsų mokytojai. Ir kai aš tą supratau, man pasidarė labai gera mylėti savo mergaites ir iš jų mokytis. O ne aiškinti, kaip reikia gyventi.
Kartą į „Sveikinimų koncertą“ paskambino pora, kuri norėjo užsakyti sveikinimą savo 40-metei dukteriai, kuri nebendrauja su jais jau kelerius metus. Ilgai kalbėjomės ir turbūt galėčiau pasakyti, kad tėvai patys padarė taip, jog vaikas išėjo ir nebebendrauja. Verkiau tada klausydamasi, ir dabar gerklė gniaužiasi. Šilta buvo tik dėl to, kad jie gali bent jau išpasakoti tą skausmą man.
Tie pokalbiai tikrai neapkrauna, kaip neapkrauna ir „Sidabrinės linijos“. Yra tokia tiesa, brangieji: kai paskambinate į „Sidabrinę liniją“, Jūs savo gyvenimo turtu dalinatės su tais, kurie yra anapus linijos. Ir Jūsų patyrimai, Jūsų žodžiai, Jūsų tegu ir kvailos situacijos moko tuos, kurie yra kitame laido gale.
Kas gi mus mokins, jaunesnius už Jus? Kas mus mokins išminties, jeigu ne Jūs? Tai duokit mums savo skausmą ar savo linksmumą, dalinkitės! Nebijokit, Jūsų niekas per telefoną nenurengs. O juos Jūs aprengsite išmintimi, supratimu. Ir galbūt dar jie kažką tai per savo mokslus, vieną kitą sakinuką Jums vertingą pasakys. Leiskit jiems Jus išgirsti.
„Sidabrinės linijos“ archyvo nuotr.
„Sidabrinė linija“ nemokamu telefonu 8 800 800 20siūlo draugystės pokalbius, emocinę ir informacinę pagalbą vyresnio amžiaus žmonėms.
