Domantas RAZAUSKAS
Šiemet sukanka lygiai 40 metų nuo vieno istoriškai svarbaus albumo gimimo. 1977-aisias, tuo metu 26-erių, Vytautas Kernagis Vilniaus plokštelių studijoje įrašė pirmąją savo oficialią plokštelę, kuri taip ir vadinosi „Vytautas Kernagis“. Ilgainiui albumas imtas vadinti „Akustiniu“. Nė kiek neperdėdamas ir neabejodamas teigiu, kad tai vienas svarbiausių ir įtakingiausių albumų Lietuvos muzikos istorijoje, nenustojantis daryti įtakos dar ir šiandien.
Akylesnis melomanas pyktelės: ar tau su skaičiais blogai, žmogau? Juk aiškiai parašyta, kad „Akustinis“ išėjo 1978-aisiais! Tiesa, tais metais iš „Melodijos“ fabriko atvažiavo ir prekybos lentynas išvydo pati plokštelė. Tačiau anais laikais (čia vėl ne mano išsigalvojimas, o pastaruoju metu dažnai cituojamos ilgametės Vilniaus plokštelių studijos sielos Zinaidos Nutautaitės-Indrikonienės liudijimas) laiko tarpas nuo albumo įrašo iki fizinio jo pasirodymo būdavo maždaug metai. Kartais – daugiau, o kartais, jei pavydavo meiliais žodeliais įtikinti Maskvą – šiek tiek mažiau.
Apie Kernagio „Akustinį“ pastaruoju metu viešojoje erdvėje kalbama daug ir iš įvairiausių rakursų. Reikalas tas, kad Vytauto Kernagio fondas išleidžia specialų minėto albumo variantą dvigubos vinilo plokštelės formatu, kuris bus pristatytas vasario pabaigoje Vilniaus Knygų mugėje. Kilo nemažai diskusijų, kodėl tiek mažai šio specialaus leidimo kopijų (300), kiek tų kopijų reikėtų, kodėl tokia aukšta kaina ir apskritai, kas vyksta su neva dirbtinai pučiama vinilo plokštelių rinka. Prie to dar prisideda diskusijos apie šiuolaikinio vinilo kokybę ir taip toliau. Su kai kuriais besipiktinančiųjų argumentais galima sutikti, o kitus į šipulius traiško paprasčiausia primityvi laisva rinka su nuožmia ir nemirtinga pasiūlos ir paklausos taisykle. Kai tik 50 „Akustinio“ egzempliorių tapo prieinami išankstiniam užsakymui internetu, jų neliko per 14 minučių...
Tačiau šiuokart aš norėčiau atsitraukti, atsiriboti nuo visų prekybinių reikalų, pamiršti kurį laiką ir tą perleidimą ir pačią Knygų mugę su visa Muzikos sale, kuri nenumaldomai artėja, besitaikydama į romią mūsų rutiną. Nenorėčiau nei agituoti, nei reklamuoti, nei skatinti pirkit, nepirkti, ar išvis būti siejamas su kokiais nors viešaisiais irgi prekybiniais ryšiais.
Maža to, noriu kuriam laikui pamiršti pažintį su šviesaus atminimo Vytautu Kernagiu, jo šeima, man kadaise kaip simbolinį prizą įteiktą pirmąją Vytauto Kernagio vardo gitarą ir kiek tai įmanoma objektyviai (o tai, žinoma, neįmanoma) pažvelgti į paties „Akustinio“ reikšmę, įtaką mūsų muzikai ir kultūrai apskritai.
Prisipažinsiu, tai paskatino padaryti ir neseniai Bobui Dylanui įteikta Nobelio literatūros premija. Kad ir kaip pompastiškai skambėtų, bet 1977-aisiais įrašyto „Akustinio“ reikšmė lietuviškai kalbantiesiems yra drąsiai prilygintina Dylano reikšmei anglakalbei dainos tradicijai.
Literatūrinė šio albumo pusė taip pat labai svarbi. Reikia pažymėti, jog „Akustinis“ ponios Zinaidos ir Vilniaus plokštelių studijos pastangomis buvo „prastumtas“ kaip literatūrinis projektas, ne muzikinis. Kaip muzikinis jis nebūtų perėjęs tuometinės cenzūros ir reikalavimų (profesionalumas, nors viena daina albume šlovinanti Tarybų darbo žmogų ir panašiai). Tad Kernagį, kaip muzikinį reiškinį, galima sakyti, visų pirma įteisino Sigitas Geda, Dalia Saukaitytė, Vincas Mykolaitis-Putinas, Antanas Vienažindys, tačiau užvis labiausiai Marcelijus Martinaitis.
Lygiai kaip Dylanas amerikietiškoje tradicijoje, pirmasis poetinį sakinį perkėlė į dainą ir estrados bei folk‘o fone parodė intelektualios, poetinės, protesto dainos galimybes, lygiai taip Vytautas Kernagis, 1977 metais sėdęs į Vilniaus plokštelių studiją, darė tam tikrą revoliuciją. Iki jo lietuvių tradicijoje nebuvo tokios koncentruotos, intelektualios poetinės dainos. Be seilių, be patoso, be lyrinių nukrypimų. O už Kukučio personažo mistikos bei mitologijos, už „Margų sakalų“ simbolikos neišvengiamai slypėjo ir šioks toks protestas.
Taigi šiuo albumu ne tik buvo padėtas pagrindas tai tradicijai, kuri dabar vadinama dainuojamąja poezija (apie šiuolaikinius šio termino niuansus bei tam tikrą žanrinį absurdą jau esu rašęs anksčiau), šis albumas yra geriausias tokios tradicijos pavyzdys, grynuolis. „Akustinio“ fenomenas dar ir tas, jog jis savo esme išeina gerokai toliau už tokio tariamo žanro tariamų ribų ir priartėja prie roko muzikos tradicijos. Lygiai kaip Dylano atveju, kuris po pirmųjų akustinių albumų išvadintas „tautos dainiumi“ iškart nėrė prie elektrinių gitarų, mušamųjų, klavišinių.
Keistas paradoksas yra tas, jog net ir neišvengiamai nusivalkiojant kai kurioms dainoms (nuoširdžiai negaliu klausyti, kaip muzikos mokytojos ar kitos dvasingos esybės kartais stilizuoja „Milžinus“ ar „Išeinu“, pastarosios priedainį dar dainuojant su kvaila šypsena ir palingavimais...), „Akustinis“ vis dar skamba absoliučiai naujai, net, drįsčiau pasakyti, aktualiai, nepaisant visai kitokios politinės ir kultūrinės situacijos nei 1977–1978-aisiais. Galbūt todėl, kad niekas neužėmė jo vietos ir nesugebėjo neįtikėtinai paprastose dainose sujungti aukščiausios prabos poeziją, roko ir folkloro tradicijas bei išlikti autentiškas. Mat Kernagis – radikalaus individualizmo, bekompromisės autentikos sinonimas.
Mano paties pirmieji sąmoningi poezijos išgyvenimai (o ir visas domėjimasis) literatūra yra susijęs su muzika ir labiausiai dėl to kaltas yra „Akustinis“. Juk viena yra, kai tau kažkas brukama per privalomą literatūros programą, ir visai kita yra atrasti Martinaitį, Gedą pačiam. Beje, jau esu kadaise rašęs, bet amžinatilsį Marcelijus mums bastantis po Vokietiją yra sakęs, kad nemėgsta, kai jo eilės naudojamos dainoms. Su viena išimtimi. Ir tos išimties vardas buvo Kernagis. Juk niekada jau ir savaime kultinis Kukutis nebūtų tapęs vos ne ištisos tautos archetipu, jei ne „Akustinis“.
Tačiau užvis svarbiausia ir didžiausia šio albumo įtaka, manding, yra ta, jog jis nuo pradžios iki pabaigos yra grojamas. Kodėl tos dainos taip lengvai plito? Kodėl aš, visai kitos kartos žmogus ir už mane gerokai jaunesni, imdami gitaras labai dažnai pradeda būtent nuo Kernagio? Todėl, kad tos dainos muzikine prasme yra neįtikėtinai paprastos – iš esmės kiekvienas vos kiek pramokęs mažorinius ir minorinius gitaros akordus gali jas pagroti. Ir absoliučiai didžioji dauguma muzikantų vienu ar kitu gyvenimo metu jas yra groję, dainavę. O jei nėra – tai garantuotai tas dainas žino. Kaip žino kiekvienas bent kiek labiau sąmoningas lietuviškai mokantis žmogus.
Kernagis šiuo atveju pataikė į patį dešimtuką – ne kvaila daina, kurią galima lengvai groti (kontekste, kai groti nelabai apskritai yra ką) yra pasmerkta tapti klasika, kurią žino visi. Ir priešingai – yra daug nuostabių pasakiškų dainų, albumų, kurios niekada netapo ir netaps visų žinomos (o ir nereikia) dėl vieno ar kito sudėtingesnio akordo, harmonijos ar sunkiai išdainuojamos melodijos. Pabandykite, pavyzdžiui, paimti ir pagroti dabar kokį ilgametį Kernagio bendražygį Marijų Šnarą?! Ar tą patį Kulikauską. O iš „Akustinio“ bet kurią dainą per daug nerepetavus galima subrazdinti ar sugroti pianinu dabar pat. Pirmieji gitaros bandymai, pirmasis pamėgdžiotas tembras ar net nesąmoningos artikuliacijos pamokos – visa tai Kernagio „Akustinis“.
„Tad nežinau kito tokio albumo, kuris būtų palikęs tokį gilų pėdsaką, padaręs tokią didelę, nors gal kartais ne visada pastebimą ir suvokiamą įtaką ištisoms kartoms. Pagaliau net ir tie, kurie šioms dainoms abejingi, jas puikiausiai žino! Jos tiesiog įsismelkusios į visą muzikinę Lietuvos kultūrą, ant jų laikosi pats autorinės dainos žanras (...).“ Taip rašiau kadaise paprašytas pora sakinių įvertinti „Akustinio“ svarbą. Ir neatsiimu šių žodžių.
Savo radijo laidose kiekvieno svečio pusiau žaidimo dėlei, pusiau rimtai prašau įvardinti penkis geriausius kada nors Lietuvoje pasirodžiusius albumus. Kartais ir savęs šito paklausiu. Kartais prieš užmigdamas sudėlioju kokį tos dienos dešimtuką ar sąrašą albumų „kuriuos privaloma išgirsti prieš numirštant“. Daug mylimų, svarbių lietuviškų albumų tuose simboliniuose sąrašuose laikui bėgant keičiasi, sugrįžta, išeina, vėl sugrįžta. Keista, net šiek tiek baugoka, kad Vytauto Kernagio „Akustinis“ tame simboliniame žaismingame sąraše yra visada. Be jo negaliu įsivaizduoti ne tik savo paties nueito kelio, bet ir visos muzikinės, o net ir literatūrinės šalies tradicijos.
Mindaugo Mikulėno nuotr.
