Bendrojo tulžies latako cista – įgimta patologija, pasitaikanti gana retai: vienam vaikui iš 100 000 gimusiųjų. Iki šiol chirurgai ją šalindavo įprastu būdu – atlikdami pjūvį (laparotomiją). Šiuolaikinei chirurgijai vis dažniau renkantis mažiau invazinius metodus, Vaikų ligoninės chirurgai pirmą kartą mūsų šalies medicinos istorijoje sėkmingai pritaikė laparoskopiją tokiai cistai šalinti trejų metų mergaitei.
Bendrojo tulžies latako cista dažniausiai randama atsitiktinai: cistinį darinį nustato ultragarso tyrimą atliekantis gydytojas. Daug dažniau ši patologija diagnozuojama ištikus pirmajam priepuoliui, kai vaiko oda pagelsta, atsiranda ūmių pilvo skausmų ir vėmimas – simptomų, labai panašių sergant kepenų ligomis. Tikslią diagnozę patvirtinus ultragarso tyrimu, chirurgai rekomenduoja cistą pašalinti.
„Kai priepuoliai praeina, galbūt galima būtų ir nieko nesiimti, tačiau yra viena bėda: medicinos praktika rodo, kad turint šią patologiją vyresniame amžiuje cistos vietoje gali formuotis piktybinis procesas“, – pastebi gydytojas vaikų chirurgas dr. Arūnas Strumila.
Šis faktas lemia chirurgų sprendimą operuoti bendrojo tulžies latako cistą ją diagnozavus ultragarso tyrimu ir patvirtinus kitais tyrimo metodais.
„Trejų metų mergaitė pirmą kartą į Vaikų ligoninę pakliuvo dėl pilvo skausmų, geltos ir vėmimo, –prisimena vaikų chirurgas A. Strumila, – atliekant echoskopiją pastebėti cistiniai dariniai šalia kepenų, o atlikus magnetinio rezonanso tomografiją konstatuota, kad tai gana didelė bendro tulžies latako cista, kurios skersmuo daugiau nei 8 cm. Todėl praėjus po priepuolio trims mėnesiams ir pagerėjus vaiko būklei kartu su vaikų chirurgu dr. Pranu Gursku nusprendėme atlikti mergaitei operaciją laparoskopijos būdu“.
Laparoskopinė operacija šiai patologijai šalinti Lietuvoje buvo pritaikyta pirmą kartą: per keturis mažus pjūvius pacientei buvo pašalinti bendrasis tulžies latakas su cista ir tulžies pūslė, o prie likusio tulžies latako prisiūta plonoji žarna. Pasak dr. A. Strumilos, gyvenimas be bendrojo tulžies latako dažniausiai nėra komplikuotas: tulžis iš kepenų nuteka į plonąją žarną, tokiais atvejais atliekančią tulžies latako funkciją.
Anksčiau tokiais atvejais buvo atliekama laparotomija (klasikinis pjūvis), todėl gijimas buvo ilgesnis, skausmingesnis, dėl pjūvio likdavo nemažas randas. Laparoskopija, jei tik ją galima pritaikyti chirurginei patologijai šalinti, paprastai reiškia greitesnį atsigavimą po operacijos, mažesnį skausmingumą.
„Mūsų operuota mergaitė trečią dieną jau vaikščiojo po skyrių, o penktą dieną galėjome išleisti savo pacientę su tėveliais namo“, – sakė gydytojai.
Vaikų ligoninėje bendrojo tulžies latako cistą tenka operuoti kas keleri metai vienam vaikui. Iki šiol standartinį gydymo metodą taikę gydytojai vaikų chirurgai, vis dažniau pasirenka laparoskopiją. Kaip ir kitose pažangiose šalyse, Lietuvos medikai linksta pereiti prie mažiau invazinių chirurginių metodikų, kurios nei kokybe, nei rezultatais nesiskiria nuo atvirų operacijų, bet yra patogesnės ir saugesnės ir patiems chirurgams, ir pacientams. Be abejo, tokioms operacijoms reikia gero gydytojų pasirengimo ir aukštos kvalifikacijos.
Vaikų ligoninės chirurgai taiko mažai invazines metodikas jau daugiau nei dešimtmetį: laparoskopiniu metodu operuojami naujagimiai ir vaikai, esant stemplės ar dvylikapirštės žarnos atrezijai, diafragmos, kirkšnies išvaržoms, plaučių cistoms šalinti. Apendicito operacijos jau beveik 90 procentų atvejų taip pat atliekamos šiuo paciento sveikatą tausojančiu metodu.
Jolanta Normantienė
